Mielas Gydytojau,
žinau, kad šiandien visiškai to nesitikėjai. Neatsikėlei ryte ir nevažiavai į darbą galvodamas: „Šiandien turėsiu pasakyti motinai, kad jos kūdikis mirė.“ Tavo diena turėjo būti kupina širdelės dūžių ir judesių ultragarso ekrane, slidaus skysčio tepimo ant besijuokiančio pilvo ir nematomų kojyčių spyrių į doplerio aparatą. Tavo diena turėjo būti kupina rūpinimosi džiugiomis mamomis. Turėjai sveikinti, o ne guosti.
Tačiau esi čia, iš paskutiniųjų stengiesi rasti mano kūdikio širdies plakimą. Tu vedžioji doplerio aparatą po visą mano išsipūtusį pilvą, bet girdi tik tylų mano širdies plakimą, kuris vis tankėja ir tankėja, nes aš pradedu nujausti, kas tuoj įvyks. Gumulas tavo gerklėje beveik per didelis, kad galėtum kalbėti, bet ir taip nežinai ką pasakyti. O ir kas žinotų? Tu susijaudinęs ir šokiruotas, ir nežinai, kaip mums abiem įveikti šią situaciją. Leisk man pagelbėti.
Pirmiausia jokiu būdu nesivaržyk ir nedelsk. Mano galvoje ir taip jau milijonas baimių siaučia. Jeigu išeisi pasikviesti kito gydytojo nieko nepasakęs, aš supanikuosiu. Kad ir kaip sunku būtų pasakyti tiesą, prašau, pasakyk iškart. Pasakyk viską, ką žinai, iškart ir nepalik manęs vienos. Aš esu labai išsigandusi ir man reikia paramos. „Labai apgailestauju, bet nerandu širdelės dūžių.“ Pasakyk švelniai, bet aiškiai. Palaikyk mane už rankos. Žiūrėk man į akis. Pamatysi augančią baimę, bet taip pat ir viltį. Šią akimirką aš vis dar tikiu, kad tu galėjai suklysti. Aš galvoju, kad dar reikės daugiau tyrimų, daugiau patikrinimų. Ir tik tada, kai nusivesi mane į ultragarso kambarį ir pamatysiu savo mielą kūdikėlį tokį ramų, aš viską suprasiu.
Tas supratimas mane pritrenks. Susiriesiu į kamuoliuką ir apsikabinsiu pilvą. Aš raitysiuosi ant stalo. Suriksiu tokiu riksmu, kokio tu nesi girdėjęs ir niekada nebenorėsi išgirsti. Riksmu, kuriame daugiau skausmo, negu žmogaus siela gali pakelti. „O, mano kūdikis! – dejuosiu aš. – Tik ne mano kūdikis!“ Galbūt net pamatysi, kaip aš sudūžtu į tūkstantį liūdesio šukių. Galbūt ir tu negalėsi susivaldyti. Nieko tokio, jeigu pravirksi. Iš tikrųjų – verk su manimi. Prašau, leisk man pamatyti, kad ir tu esi žmogus. Leisk man pamatyti, kad tau mano kūdikis rūpi taip pat, kaip ir man... kad ir aš tau rūpiu. Jeigu dar nežinai mano kūdikio vardo, paklausk, ir nuo šiol visada vadink ją vadu. Ji nėra Negyvagimis. Ji nėra Savaiminis Abortas. Ji nėra Žuvęs Vaisius. Ji yra mano vaikas. Galbūt tokius terminus buvai išmokytas vartoti, bet nevartok jų prie manęs. Vartok jos vardą. Prašau, vadink ją vardu.
Aš svajojau apie savo vaiko gimimą nuo tos dienos, kai pamačiau tuos du brūkšnelius nėštumo teste, o gal ir dar anksčiau. Aš jį nuosekliai planavau jau ne vieną mėnesį. O dabar niekas neįvyks taip, kaip turėtų. Suteik man užtektinai laiko suprasti, kas toliau įvyks. Suteik man kuo daugiau pasirinkimo laisvės, bet suprask, kad kai kurių sprendimų aš tiesiog nepajėgi priimti. Tiek daug visko vyksta tuo pačiu metu. Aš esu šoko būsenoje ir nežinau, ką turiu daryti. Vesk, bet neversk. Aš tikriausiai darysiu viską, ką man liepsi.
Papasakok man apie tai, kad verta išsaugoti prisiminus apie mano vaikutį. Kaip galėdamas švelniau leisk man sužinoti, kad šios kelios valandos ar dienos bus paskutinės ir man reikia branginti kiekvieną akimirką. Iš pradžių aš galiu pasijusti nejaukiai vien nuo minties, kad laikysiu bejausmį savo vaikelio kūną rankose. Nuramink mane, kad aš tikrai norėsiu ją pamatyti ir palaikyti. Padrąsink mane pasikviesti fotografą ir nusifotografuoti. Aš ir vėl svyruosiu, bet pasakyk man, kad vėliau tos nuotraukos taps mano labiausiai branginamu turtu. Pasakyk, kad man nereikės į jas pažvelgti tol, kol nebūsiu tam pasiruošusi. Suteik man galimybę mažylę nuprausti ir aprengti. Po keleto mėnesių, kai praeis šokas, aš gailėsiuosi, kad nežinau, kaip atrodė jos bambutė arba ar ji turėjo gimimo žymių. Aš gailėsiuosi, kad nesuskaičiavau jos pirštukų ir nesušukavau plaukučių. Jeigu jūsų ligoninė nesuteikia atminties rinkinukų, patark mano vyrui, kur jis gali gauti specialaus gipso ir dažų delniukų ir pėdučių atspaudams.
Gimdymo metu praleisk kiek įmanoma daugiau laiko su manimi. Žinau, kad dalyvauji ir kituose gimdymuose. Džiaugsmingesniuose gimdymuose. Bet man tavęs reikia taip pat, kaip ir kitoms gimdyvėms. O galbūt net labiau, nes kai pagimdysiu savo kūdikį, mano laikas su juo bus jau beveik pasibaigęs. Nepamiršk manęs. Aš jau ir taip jaučiuosi vieniša. Nesakyk, kad galiu bandyti „dar kartą“ arba kad turėčiau būti dėkinga už vaikus, kuriuos jau turiu. Tai ne paguoda, o įžeidimas vaikui, kurį netrukus pagimdysiu. Padrąsink mane stangintis lygiai taip, kaip ir kitas gimdyves. Prisimink, kad ir mano vyras neteko vaiko. Jis stengsis būti stiprus, bet viduje byrės į šipulius. Leisk jam daryti tai, ką tėvas paprastai daro. Paklausk jo, ar nori nukirpti virkštelę. Nors mūsų gimdymo rezultatas yra visiškai kitoks negu kitų šeimų gimdymo skyriuje, nesielk su mumis kitaip. Net jeigu kai kurios aplinkybės nebus visiškai įprastos, leisk mums patirti kuo normalesnį gimdymą.
Prieš užgimimą paruošk mane tylai. Paruošk mane tam, kaip mažylė gali atrodyti. Pasakyk man, kad jos odos spalva gali būti kitokia. Jos oda gali būti įplyšusi. Ji neatrodys taip, kaip aš tikiuosi, bet vis tiek bus mano kūdikis. Po visko aš vis tiek galvosiu, kad ji graži. Kai ji gims, aš verksiu iš liūdesio ir tuštumos, bet mano verksmas taip pat bus kupinas meilės. Aš verksiu dėl netekties, bet verksiu ir dėl jos grožio.
Kai mano kūdikis gims, elkis su juo pagarbiai. Laikyk mažylę taip, kaip laikytum gyvą kūdikį. Paduok ją man taip, kaip paduotum gyvą kūdikį – švelniai ir su rūpesčiu. Pasakyk man, kokia ji tau atrodo graži.
Jeigu jūsų ligoninė turi Netekties Lopšelį, parodyk man, kaip juo naudotis, ir leisk man laikyti mano kūdikį šalia tiek, kiek galėsiu. Jeigu ne, užtikrink, kad galėsiu ją pamatyti kada tik panorėjusi. Atnešk ją man. Leisk man ją palaikyti. Paragink mano šeimos narius (net ir vaikus) ją palaikyti ir nusifotografuoti, bet suteik laiko mums su vyru pabūti vieniems su kūdikiu.
Mano palata bus Tylioji Palata. Tai bus tylių pokalbių ir atsargių žvilgsnių palata. Tarsi palatoje būtų didžiulis dramblys, kurio niekas nepastebi. Aš noriu kalbėtis apie savo kūdikį, bet visi aplinkiniai vengia šios temos. Paklausk manęs apie ją. Paklausk manęs, kaip išrinkom jai vardą. Paklausk manęs, kas nėštumo metu man patiko labiausiai. Leisk man apie ją kalbėti. Jokie tavo žodžiai nenumalšins mano skausmo. Ir nėra prasmingesnių žodžių kaip „Man labai gaila“. Pasakyk man, kaip tau liūdna dėl mano vaiko netekties. Pasakyk man, kad tai nebuvo mano kaltė. Aš tavim netikėsiu, bet vis tiek pasakyk. Suteik man informaciją apie netekties konsultacijas ir netekties grupes, jeigu gali, gal net parašyk siuntimą psichikos sveikatos priežiūrai. Apkabink mane. Dar kartą ištark jos vardą.
Aš paliksiu ligoninę tuščia ir sužlugdyta. Mano rankos bus neįmanomai sunkios be kūdikio jose. Aš nežinosiu, ką su savimi daryti grįžus namo. Po keleto dienų atsiųsk man atviruką, pranešdama, kad galvoji apie mane ir mano kūdikį. Parašyk jos vardą. Aš įvertinsiu tavo gerumą ir pajusiu, kad mano vaikas buvo svarbus.
Per pogimdyvinius patikrinimus elkis su mano kūnu švelniai. Aš ir taip jaučiuosi jo išduota. Paklausk manęs, kaip aš jaučiuosi. Aš atsakysiu, kad gerai. Aš nesijaučiu gerai. Vėl suteik man informaciją apie netekties konsultacijas ir grupes. Aš jaučiuosi atskirta ir vieniša. Man reikia susirasti kitas mamas, išgyvenusias tą patį, net jeigu aš pati dar to ir nesuvokiu. Padėk man tai padaryti. Dar kartą pakartok, kad tai nebuvo mano kaltė. Prašau, neminėk religijos, kalbėdamas apie mano netektį, nebent aš pati užvesčiau tą temą. Galbūt aš esu netikinti ir pokalbiai apie rojų ir angelus mane tik įskaudins, o ne paguos. Nesistenk racionaliai paaiškinti to, kas įvyko. Tiesiog pripažink, kaip man skaudu. Dar kartą ištark jos vardą. Kaskart, kai žmonės ištaria jos vardą, jie užgydo po vieną įtrūkimą mano širdyje.
Gali būti, kad yra aiški mano kūdikio mirties priežastis, bet labai gali būti ir priešingai. Man iškils daug klausimų, ir į kai kuriuos tu negalėsi atsakyti. Prašau, suteik man visą turimą informaciją. Nesupaprastink jos, bet nevartok ir „gydytojų kalbos“. Aš noriu tikėti, kad tai buvo atsitiktinė tragedija ir kad mano kūnas nėra „sugedęs“. Man reikia žinoti, ką tai reiškia mano ateities nėštumams, jeigu aš jiems pasiryšiu. Bandyti dar kartą gali būti mano pirma mintis, o gali būti ir paskutinis dalykas, apie kurį galvoju, tačiau bet kuriuo atveju man svarbu žinoti, ką daryti toliau.
Žinok, kad esu tau dėkinga, net jeigu to ir nepasakau. Žinok, kad tavo gerumo kupini žodžiai ir švelnumas man reiškia daugiau, negu tu gali įsivaizduoti. Žinok, jog pirmas žingsnelis mano sveikimo kelyje yra tai, kad tu pripažinai mano kūdikį kaip žmogų, kuris buvo svarbus. Ir kaip tu elgiesi su manimi ir su mano dukra, – aš prisiminsiu amžinai.
Aš nenorėjau, kad tavo diena pasibaigtų šitaip. Aš nenorėjau, kad mano vaikas grįžtų namo urnoje. Niekas negalvoja, kad jiems taip nutiks, tol, kol tai nenutinka. Kai aš išvyksiu namo, tu grįši prie savo įprastų darbų, priimsi kūdikius su plakančiomis širdimis, bet būsi visam laikui pasikeitęs. Gali būti, kad retkarčiais mano mažylės veidas ar vardas šmėkštels tavo akyse, aš to tikiuosi. Ir tikiuosi, kad pagalvosi apie ją dar nors vieną kartą, nes aš galvoju apie ją kasdien. Ir visada galvosiu.
Nuoširdžiai dėkoju,
Sielvartaujanti Motina
 |
| Louie Ejanda piešinys. Įsigyti jos darbus galite čia. |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą