Viskas prasidėjo paskutinį 2010 metų vakarą. Tąkart į pasaulį atkeliavo maža mergaitė - mano pirmagimė dukra. Ta diena, kai ji gimė - buvo ir viena laimingiausių ir kartu ko gero baisiausia diena mano gyvenime. Tai, ką patyriau gimdymo metu, paliko mane - savimi pasitikinčią, išdidžią, valdingą moterį - susigūžusią ir drebančią iš siaubo. Iki šiol nedrįstu žiūrėti vyro tądien darytų vaizdo įrašų ir fotografijų. Ši patirtis nubloškė mane giliai į tokią tamsą, kurios patirti nelinkėčiau niekam. Ir čia prasidėjo mano kelionė.
Po savo pirmojo gimdymo turėjau du pasirinkimus. Arba susitaikyti su mintimi, kad mano kūnas nėra pajėgus pagimdyti kūdikio be didžiulės kančios ir didelio medikų kišimosi ir daugiau nebepastoti, arba išsiaiškinti kodėl mano gimdymas buvo toks, koks buvo ir ar galėtų būti kitaip. Ir aš pasirinkau ieškoti. Ieškoti tol, kol rasiu atsakymus į visus savo klausimus.
Su didžiule aistra ir užsidegimu pasinėriau į iki šiol besitęsiančias informacijos paieškas. Skaičiau knygas, analizavau tyrimus, konsultavausi su įvairiausiais Lietuvoje ir užsienyje dirbančiais specialistais. Atsakymų ieškojau visur - nuo senųjų pribuvėjų pasakojimų iki kelią į pripažinimą dar tik besiskinančių medicinos hipotezių, nuo psichologų iki biomechanikų leidinių. Ieškojau, nes norėjau suprasti, kas ir kaip vyksta moters kūne gimdymo metu ir kodėl man buvo taip, kaip buvo.
Ir atsakymus aš radau. Vieną po kito išnarpliojau visus mano ir mano gimdymą prižiūrėjusių medikų sprendimus, kurie vienas po kito nuvedė prie mano patirtos traumos. Ir su kiekvienu atrastu atsakymu aš vis labiau pykau. Kodėl žmonės, kuriais pasitikėjau, taip mane nuvylė? Kodėl jie man siūlė intervenciją po intervencijos žinodami, kokios gali būti tokio kišimosi pasekmės? Kodėl su manimi jie darė dalykus man nežinant arba negavę mano sutikimo?
Vienintelis būdas, kaip galėjau gyventi taikoje su savo patirtimi - tai dalintis savo sukauptomis žiniomis su viltimi kad ši informacija padės kitoms moterims apsaugoti save nuo blogų patirčių.
Taip iš mano žinių ir priešiškumo dabartinei gimdymo priežiūros sistemai gimė “Informuotas pasirinkimas”.
Ir nors pyktis kogero buvo pagrindinė šią iniciatyvą varanti jėga - jis nebuvo vienintelis mano atradimas. Tarp akmenų išsiskleidusiu žiedu buvo su žiniomis atgyjantis ir vis stiprėjantis mano pasitikėjimas savimi, savo kūnu ir savo instinktyviu žinojimu, kaip pagimdyti vaiką. Mano žinios padėjo man atsikratyti gimdymo baimių ir aš išdrįsau pastoti ir pagimdyti dar kartą.
Šis antrasis gimdymas buvo visiškai kitoks. Jame nebuvo nieko, kas man galėtų sutrukdyti. Nebuvo nieko, kam aš būčiau turėjusi įtikti. Nebuvo grafikų, į kuriuos turėčiau tilpti. Nebuvo taisyklių, kurioms turėčiau paklusti. Nebuvo žmonių, kurie man būtų sakę ką ir kaip aš turiu daryti. Tai buvo gimdymas, kuriame aš jaučiausi saugi ir rami. Ir kai mano vyro rankos pagavo ir padavė man kątik gimusį mūsų sūnų - mano akys blizgėjo, lūpos šypsojosi, o į širdį sugrįžo ramybė ir tikėjimas, kad esu stipri ir galiu labai daug.
Po šio antrojo gimdymo mano žaizdos ėmė gyti ir mano pyktis ėmė blėsti. Aš supratau, kad tokio gimdymo nepatyrę ir gal net niekada nematę medikai nėra pajėgūs net įsivaizduoti, kad dauguma moterų, jei tik turi tam tinkamas sąlygas, puikiai gali ir moka pagimdyti be jokio įsikišimo. Supratau, kad žmonėms, kurie dešimtį metų mokėsi apie komplikacijas ir ne vieną sudėtingą ar net tragišką atvejį matė savo akimis - pasitikėti gimdymu, jo nekontroliuoti ir nevaldyti yra tiesiog per daug baisu. O kai pas gimdymo bijantį mediką atvažiuoja gimdymo bijanti gimdyvė - gaunasi taip, kaip pirmąjį kartą gavosi man.
Negaliu pasakyti, kad su pirmuoju gimdymu manyje atsiradusi žaizda jau sugijo. Man ją vis dar maudžia kaskart, kai išgirstu apie mūsų gimdymo priežiūros šešėlius ir apie gimdymo metu moterų išgyvenamą baimę ir bejėgiškumą. Apie skaudžių gimdymo patirčių pasekmes jų motinystei ir savivertei.
Bet dabar aš turiu viziją apie meile, o ne baime pagrįstą gimdymo priežiūrą. Svajoju apie pagarbą, pasitikėjimą ir palaikymą ten, kur šiandieną dar labai daug sąlygų, kontroliavimo ir nurodinėjimo. Jeigu man pavyks - vieną gražią dieną Lietuvoje atsiras natūralaus gimdymo centras, kuriame moterys galės gimdyti taip, kaip antrą kartą gimdžiau aš.
O kol tokio centro dar nėra - aš savo jėgas ir laiką noriu skirti tam, kad padėčiau moterims suprasti kas ir kaip vyksta gimdymo metu ir per moksliniais tyrimais pagrįstas žinias atrasti pasitikėjimą savimi, savo kūnu ir savo instinktyviu žinojimu, kaip pagimdyti kūdikį. Tikiu, kad tai yra raktas į gerą gimdymo patirtį, nepriklausomai nuo to kur ir su kuo moteris pasirenka gimdyti.
Informaciją apie planuojamas paskaitas įdėsiu vėliau, o norintys asmeninės konsultacijos (gyvai arba Skype) galite rašyti man informuotas.pasirinkimas@gmail.com.
Šiltai,
Laima
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą