Prieš metus mokiausi važinėti motociklu. Turėjau puikų instruktorių. Jo ramybė, kantrybė ir pasitikėjimas padėjo man susitikti su savo baimėmis ir jas nugalėti. O kai jaučiausi beviltiškai užstrigusi su vienu iš aikštelės pratimų - jo užtikrintas “visi padaro ir tu padarysi” suteikė man jėgų nenuleisti rankų. Esu jam dėkinga už A kategoriją savo vairuotojo pažymėjime ir už tą pasitikėjimo savimi jausmą, likusį po šios smagios patirties.
Tokį pat jausmą turiu ir po savo antrojo gimdymo. Gimdymo, kuriame viskas buvo pagal mane. Nebuvo grafiko, į kurį turėčiau tilpti, nebuvo specialistų, kurių nurodymus turėčiau vykdyti, nebuvo taisyklių, pagal kurias turėčiau elgtis. Buvau tik aš, mano gimstantis kūdikis, ir žmonės, kurie mane palaikė ir manimi pasitikėjo. Esu dėkinga likimui ir su manimi buvusioms draugėms už šią įgalinančią, sustiprinančią patirtį. Esu dėkinga už tai, kad tamsiausiomis, sunkiausiomis akimirkomis, kai skausmas ir baimė tikrino mano pasitikėjimą savimi, šalia girdėjau tylų ir ramų balsą, sakantį “Viskas yra gerai. Tu veriesi. Jau greitai rankose turėsi kūdikį”. Mano gimdyme nebuvo vadovavimo ir nurodinėjimo - buvo tik dėmesys, pasitikėjimas ir palaikymas.
Visai kitaip gimdžiau pirmąjį kartą. Tąkart liepiamoji nuosaka buvo pagrindinė pokalbiuose naudota veiksmažodžio forma. “Neįsijausk”, “atsigulk”, “nejudėk”, “pakentėk”, “pagulėk”, “pailsėk”, “pasistenk”, “nekalbėk”, “užlipk”, “klausyk”, “kvėpuok”, “stumk”, “nestumk”, “laikyk”, “neklausinėk”, “nesikišk”, “netrukdyk”... “šypsokis”. Taip man “padėjo” gimdymo priežiūros specialistai. Ir po tokios patirties susigražinti pasitikėjimą savimi man prireikė ne vienerių metų ir ne vieno žmogaus pagalbos.
Žiūrėdama atgal vis pagalvoju, kodėl skirtingos moterys taip skirtingai supranta gimdymo pagalbą? Kodėl vienos vadovauja ir nurodinėja, o kitos padrąsina ir palaiko? Kodėl didžioji dalis ligoninėse dirbančių gimdymo priežiūros specialistų didžiausiais gimdymo ekspertais laiko save, o pavyzdžiui dulos ir pribuvėjos dažniau yra linkusios įsiklausyti ir pasitikėti gimdyvės vidiniu žinojimu ir instinktais?
Atsakymas į šiuos klausimus man atėjo visai neseniai, po pokalbio su viena jauna gydytoja. Išgirdusi jos gimdymų istorijas ir tai, kaip ji teikia pagalbą natūralaus, sklandaus gimdymo metu aš pagaliau supratau. Mūsų suvokimą ir mūsų elgesį nulemia mūsų patirtys. Kaip gali nevadovauti gimdymui, jeigu pati gimdei kitiems vadovaujant? Kaip gali pasitikėti kitos moters instinktais, jeigu į savuosius nebuvai įsiklausiusi? Kaip tu gali pasitikėti kitos moters vidiniu žinojimu, jeigu pati savimi nepasitiki?
Tądien supratau daug dalykų. Supratau, kodėl tiek daug gydytojų bijo gimdymo namuose. Supratau, kodėl tiek daug nurodinėjimų buvo mano pirmojo gimdymo metu. Supratau, kad niekaip kitaip būti ir negalėjo, nes didžioji dauguma mūsų medikų natūralaus, neasistuojamo gimdymo nėra matę akyse. Ir turbūt ant vienos rankos pirštų suskaičiuočiau akušeres ir gydytojas, kurios savo kailiu tokį gimdymą yra patyrusios. Kaip galima duoti tai, ko neturi?
Tada prisiminiau moteris, buvusias šalia manęs per mano antrąjį gimdymą. Prisiminiau jų gimdymų istorijas ir aplinkybes. Pamačiau pagrindą, ant kurio tvirtai stovi šių moterų kojos.
Taip pat prisiminiau ir savo motociklų instruktorių. Kai gerai, pagalvojau, kad pas mus vairavimo instruktoriai privalo patys mokėti vairuoti transporto priemones, su kuriomis jie mokina vairuoti kitus. Kaip būtų gerai, jeigu ta pati taisyklė galiotų ir žmonėms, mokinantiems mus gimdyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą