Yra tokia kalbos dalis – neveikiamosios rūšies dalyvis. Tai veiksmažodžio forma, reiškianti daikto ar asmens ypatybę arba būseną, kylančią iš kito veikėjo veiksmo (pavyzdžiui: nešamas, dažomas, baudžiamas). Kodėl tinklaraštyje gimdymo tema rašau apie lietuvių kalbos morfologiją? Rašau todėl, kad pagaliau aiškiai suvokiau, kas mane taip erzina kasdienėje medikų (ir ypač akušerių) kalboje.
Štai 2013 m. lapkričio 8 dieną vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Gimdymo modeliai: galimybės ir teisė rinktis“ akušerė iš Kauno klinikų Bronislava Petrošienė skaitė labai įdomų pranešimą apie savarankiško akušerių darbo Lietuvoje rezultatus. Pranešimas įdomus, rezultatai džiuginantys, tačiau klausantis kilo kažkoks nejaukus jausmas. Bronislava pasakojo apie tai, kaip klinikose vedamas mažos rizikos gimdymas. Būtent taip ir buvo įvardyta. Netgi spontaniškai prasidėjęs, mažos rizikos gimdymas ne vyksta, o yra vedamas (neveikiamosios rūšies dalyvis).
Pagalba gimdyvei ar gimdymo valdymas?
Sakysite, kabinėjuosi prie žodžių? Galbūt. Daugelis turbūt esate girdėję juokelį, kaip daktaras užėjęs į palatą rodo rezidentams, kad lovoje kairėje guli skrandžio opa, o dešinėje kepenų vėžys. Tačiau nėštumo patologijos skyriuje gulintis preeklampsijos ar priešlaikinio gimdymo atvejis iš tiesų yra nusiminusi, gal net išsigandusi nėščia moteris. Moteris, galbūt naktimis tyliai raudanti į pagalvę ir prašanti Dievo dar bent vienos dienos sau ir savo vaikeliui, kad mažylis dar truputį paaugtų, dar šiek tiek sustiprėtų prieš gimdamas. Kad jos išvargęs kūnas dar šiek tiek leistų panešioti vaikutį saugų ir viskuo aprūpintą po mamos širdimi.
Tas atvejis, gulintis kairėje lovoje prie lango, yra žmogus iš kūno ir kraujo. Žmogus su savo baimėmis ir kaltėmis. Žmogus, kurį reikia paguosti ir nuraminti, o ne išspręsti ar suvaldyti. O šią takoskyrą tarp nužmogintų žodžių ir žmogiškumo pacientui išlaikyti gali būti sunku. Iš vienos pusės, akušerių ir ginekologų darbo sritis yra pilna įtampos ir kasdienių iššūkių. Prisirišti prie kiekvieno paciento gydytojas ar akušerė tiesiog negali – tai būtų pernelyg didelis emocinis krūvis bet kokiam žmogui. Tačiau, kuomet iš medicinos žodyno dingsta tokie žodžiai kaip gailestingumas ir atjauta, – į jų vietą stoja efektyvumas ir operatyvumas. Ir vietoje pagalbos gimdančiai moteriai atsiranda gimdymo vedimas. Ne tik žodžiais, bet ir veiksmais.
Moteris, kuri yra išsigandusi ir įsitempusi, kuri ligoninėje nesijaučia saugiai ir dėl to jos gimdymo veikla vyksta ne taip greitai ir efektyviai, kaip numato „standartas“, bus skatinama vaistais ar kitomis intervencijomis, taip dar labiau ją gąsdinant ir dar labiau komplikuojant gimdymą. Vienintelis dalykas, kurio galbūt užtektų – paguosti ją, padrąsinti arba tiesiog palikti ramybėje ir nesikišti – net nebus svarstomas. Juk tokių veiksmų efektyvumas nėra išmatuotas. Jie nėra „moksliškai“ pagrįsti.
Aktyviai dalyvauja gimdyme ar gimdo?
Mes gimstame, augame, bręstame, senstame ir mirštame. Mes valgome, geriame, šlapinamės ir tuštinamės. Visus natūralius fiziologinius savo organizmo procesus mes įvardijame tiesiogiai ir aiškiai. Kiek kitaip, panašu, yra su gimdymu. Šiuolaikinį požiūrį į gimdymą savo tikrai dėmesio vertame ir įdomiame pranešime apie pasirinkimo teisę gimdyme labai tiksliai įvardijo dr. Daiva Brogienė: „Gimdyvė – aktyvus gimdymo proceso dalyvis.“
Lapsus linguae – sakysit? Netiksli formuluotė arba netyčinė kalbos klaida? Nebūčiau tuo tikra.
Lapkričio pradžioje turėjau progos stebėti įdomų pokalbį Kauno klinikų gimdymo skyriuje. Jauna akušerė pribėgo prie vyresniosios lengvai įraudusiais skruostais ir su džiugesiu veide.
– Na, jau pagimdei? – paklausė vyresnioji.
– Taip, pagimdžiau, – išdidžiai atsakė jaunesnioji.
– Labai gerai atrodote, kaip ką tik pagimdžiusi, – nesusilaikau nepaironizavusi aš.
– Ačiū, – kiek sutrikusi padėkojo jaunoji medikė.
Ironijos, panašu, niekas taip ir nesuprato. O aš supratau, kad akušerijoje dirbantys žmonės iš tiesų mano, jog gimdymas yra ne moters, o akušerės ar net visos medikų komandos darbas.
„Gimdymo objektas – vaisius“, – rašoma profesorės dr. Gražinos Drąsutienės parengtoje studentams skirtoje knygoje „Akušerijos ir ginekologijos praktikos vadovas“. Ir šis „objektas“ turi būti saugiai ir efektyviai pristatytas iš moters įsčių į šį pasaulį su kiek įmanoma geresniais APGAR įvertinimais. Kaip suformuluotas tikslas – taip ir parenkamos priemonės. Ir reikėtų džiaugtis, kad šiame į rezultatą orientuotame procese gimdyvei apskritai dar leidžiama dalyvauti. Juk dažnai vaisiaus dangalai atidalijami, vandenys nuleidžiami ar tarpvietė kerpama išvis be gimdyvės žinios ar sutikimo. Na, bet apie tai jau esu rašiusi ir čia nebesiplėsiu.
„Išvarymo“ laikotarpis
Dar viena labai įdomi sąvoka akušerijoje yra „išvarymas“. Stangų laikotarpis nuo pilno gimdos kaklelio atsivėrimo iki kūdikio užgimimo yra vadinamas „išvarymo periodu“. Kas ką išvaro šiuo laikotarpiu?
Kiek prisimenu savo gimdymą, tai šiuo laikotarpiu labiausiai norėjosi iš gimdyklos išvaryti gimdymą priimančius medikus. Jie zujo aplinkui susirūpinusiais veidais, kalbėjo kažką nesuprantama kalba ir vis nurodinėjo man daryti viską priešingai, nei sakė mano kūnas. Išskėsta, tarsi kimšimui paruošta kalėdinė antis, plėšoma skausmo, sukaupusi visas likusias jėgas bandžiau paklusti profesionalų nurodymams. Bet kūnas padarė savo.
Jeigu visa tai būtų vykę be kvalifikuotų medikų komandos „pagalbos“, ko gero, būtų buvę taip pat – kūnas būtų padaręs savo. Gal tik kiek patogesnėje ar oresnėje pozicijoje. Ir be tos kvailos bevaisės vidinės kovos tarp instinktų ir nurodymų „iš išorės“.
Na, bet esu tikra, kad akušerijoje stangų laikotarpis pavadintas „išvarymo“ ne dėl gimdyvės pageidavimų medikų atžvilgiu. Numanomas išvaromasis šiame kontekste, ko gero, yra kūdikis, arba, kaip priimta sakyti akušerijoje, – vaisius. O nuspėti, kas yra išvarantysis/išvarantieji, palieku jums.
Pasirengimas ir bendradarbiavimas
Norėčiau sugebėti rašyti tekstus be priešiškumo, nedalijant gimdyvių ir medikų į dvi skirtingas stovyklas. Juk gimdymas tiek mamai, tiek jai padedančiam medikui dažnai nėra lengva patirtis. Tiek vieniems, tiek kitiems šis kartais sunkiai prognozuojamas virsmas gali kelti nerimą ir baimę, pareikalauti nemažai jėgų bei pasiaukojimo. Ir abi stovyklos džiaugiasi, kai viskas įvyksta sklandžiai, kai kūdikis sveikas ir mama laiminga. Tai jeigu turime bendrą tikslą – argi ne lengviau būtų jo siekti kartu? Bendradarbiaujant?
Bet čia man koją pakiša mano pačios patirtys. Bendradarbiavimą aš suvokiu kaip santykius tarp dviejų lygiaverčių partnerių. O gydymo įstaigoje jaustis lygiaverte medikams man nepavyksta. Jie visada yra tarsi truputėlį aukščiau.
Akušerijoje egzistuoja galybė moksliškai nepagrįstų draudimų (draudimas gerti ar judėti), kurių vienintelis protu suvokiamas tikslas – parodyti, kieno rankose yra galia. Ar toks prigimtinių žmogaus teisių apribojimas galimas tarp lygiaverčių partnerių? Nemanau. Tad man sunku kviesti moteris bendradarbiauti su medikais situacijoje, kurioje tiksliau būtų kalbėti apie paklusnumą nei apie bendradarbiavimą.
Tačiau norėčiau kviesti moteris geriau pasiruošti gimdymui. Pasidomėti gimdymo fiziologija ir eiga. Susipažinti su dažniausiai gimdyme taikomomis intervencijomis ir jų nauda bei rizika. Apsilankyti nėštukių kursuose, perskaityti vieną kitą knygą. Ir gimdymo metu prašyti, siekti ir netgi reikalauti to, kas gera ir tikra.
Norėtųsi, kad būsimos mamos suvoktų, jog sėkmingam gimdymui nepakanka tik atvažiuoti į ligoninę ir atsiduoti medicinai. Medikai nėra šalia tam, kad padarytų už mamą jai tenkantį darbą. Jie šalia tik tam, kad padėtų, jei to prireiks.
Mano kūnas, mano vaikas, mano gimdymas
O koks gimdymas turėtų būti? Manau, gimdyti turėtų ne profesionalų komanda, o moteris. Gimdyvei neturi būti leidžiama arba draudžiama gimdymo metu vartoti skysčius ar užkandžiauti. Ištroškusi ar alkana – geriausiai žino ji pati, tad ji ir turėtų spręsti, gerti jai ar ne. Moteriai neturi būti leidžiama arba draudžiama pasirinkti kūno padėtį gimdymo metu. Tai jos kūnas, jos kūdikis ir jos gimdymas. Ji geriausiai jaučia ir žino, kaip jai lengviausia ir patogiausia gimdyti. Medikai, padedantys gimdymo metu, gali patarti, kokia poza gimdyti ir išmintinga gimdyvė tikriausiai tuo patarimu pasinaudos, – bet visi turėtų suprasti, kad galutinis sprendimas yra moters. Stangos neturėtų būti vadovaujamos. Moteris yra pajėgi savo kūdikį išstumti pati. Ji turi tam sutvertą kūną, turi puikius evoliucijos ištobulintus refleksus, endokrininę sistemą, ir gali, kaip ir daugybė kitų žinduolių, išstumti savo kūdikį įsiklausydama į savo pačios pojūčius, o ne verčiama aklai vykdyti stovinčio šalia ir virsmų jos kūne nepatiriančio mediko paliepimų. Moters tarpvietė neturėtų būtų kerpama. Jeigu iš tiesų tarpvietės traumos išvengti nebus įmanoma, ji turėtų suplyšti pati. Vaikelis neturėtų būti ištraukiamas. Jis turėtų gimti pats. Per tiek laiko, kiek jam reikės.
Moteriai padedantys medikai turėtų suprasti, kad jų funkcija normalaus fiziologinio gimdymo metu nėra vadovauti ar nurodinėti. Jie nėra sėkmingo gimdymo pagrindas. Jie yra tik apsidraudimas. Ir aktyvus medikų dalyvavimas gimdyme reikalingas tik tuomet, kai gimdymas yra patologinis. Kai iškyla reali grėsmė kūdikio arba gimdyvės gyvybei arba sveikatai.
Vaisiaus galvos ištraukimas
Viena iš situacijų akušerijoje, kai medikai yra linkę itin aktyviai dalyvauti procese, yra gimdymas sėdmenine pirmeiga (kai mažylis mamos pilvelyje sėdi ir gimimo metu pirmiausia užgimsta kūdikio užpakaliukas). Mūsuose tokiu atveju gimdyti natūraliais takais leidžiama tik maždaug vienai iš dvidešimties gimdyvių ir šis procentas kasmet vis mažėja. Dažniausiai ši gimdymo „patologija“ sprendžiama atliekant cezario pjūvį. O pagal dabartinę statistiką akušeris ginekologas su natūraliu gimdymu sėdmenine pirmeiga susiduria vidutiniškai vieną kartą per dešimtį metų. Nelabai dažnai, ar ne?
O kaip šie ekspertai teoretikai moko gimdymą sėdmenine pirmeiga priimti studentus? Vėl negaliu susilaikyti nepacitavusi iš storosios prof. G. Drąsutienės knygos:
„Vaisiaus galvos ištraukimas:
<..> vaisius guldomas pilvu ant priimančio naujagimį gydytojo dilbio taip, kad vaisiaus kojos jį apžergtų. Smilius įkišamas į vaisiaus burną, juo galva palenkiama. Kita ranka dedama ant vaisiaus pečių, smiliumi ir nykščiu apimamas vaisiaus kaklas. Palenkta galva traukiama iš pradžių žemyn, kol pasirodo plaukuotoji dalis. Tada, susidarius atramos taškui, traukiama horizontaliai ir į viršų, verčiant vaisių ant motinos pilvo.“
Čia aprašomas Smellie-Veito metodas. Jis dar ne pats drastiškiausias. Tačiau verta pastebėti, kad knygos autoriai net nesivargina apsimesti, kad gimdyme dar dalyvauja gimdyvė. Aprašomas ne vaisiaus galvos gimimas, o jos ištraukimas... Tekste pilna nurodymų, kaip valdyti gimdymą, kaip visą gimdymo laikotarpį gimdyvę išlaikyti gulimoje padėtyje, kaip skatinti gimdymą, kada leisti gimdyvei stangintis ir kaip žingsnis po žingsnio išlupti naujagimį.
Taip pagimdžiusi (o gal tiksliau būtų sakyti „išgimdyta“) moteris tegali džiaugtis susilaukusi vaikelio, gimusio natūraliais takais. Tačiau toks gimdymas nėra nei aktyvus, nei natūralus.
Bet ar tikrai gimdymas sėdmenine pirmeiga gali būti tik toks?
Laiko išbandyta akušerinė praktika: „Sėdėjimas ant rankų“
Vilniuje viešėjusi Europos akušerių sąjungos prezidentė Mervi Jokinen papasakojo man labai gražią ir įtaigią istoriją apie pagarbaus amžiaus ir didžiulę patirtį turintį akušerį ginekologą, išmokiusį ją priimti gimdymą sėdmenine pirmeiga. (Taip, UK sėdmenine pirmeiga gimstančius mažylius gali priimti akušerės. Jos tai gali daryti netgi moteriai gimdant namuose). Ji pasakojo, kad gydytojas ją išmokė esminės sėkmingą sėdinčio vaikučio gimimą užtikrinančios technikos – sėdėjimo ant rankų. Kaip ir kada ši technika turėtų būti naudojama, pabandysiu perpasakoti ir jums:
Sėdmenine pirmeiga gimdanti moteris, kai turi tokią galimybę, dažniausiai renkasi gimdyti klūpodama ant visų keturių. Kai moteris gimdo tokioje pozicijoje, užgimus vaikučio užpakaliukui gimdymą priimantis medikas turėtų pasitraukti maždaug per metrą nuo gimdyvės ir atsisėsti sau ant rankų. Taip jis turėtų sėdėti, kol išsilaisvins kojytės, vėliau vienas po kito pasileis petukai ir atsipalaiduos naujagimio rankutės. Tuomet, vis dar sėdėdamas ant rankų, medikas turėtų išlaukti, kol kūdikio galvytė dubenyje pasisuks veidu į moters uodegikaulį ir nusileis. Ir tik tuomet gimdymą priimantis medikas turėtų prieiti prie moters ir švelniai prilaikyti naujagimį, kad moters kūnui paleidus galvytę mažylis nenukristų ant žemės.
Kam sėdėti ant rankų, paklausite? Ogi dėl to, kad gimdymą prižiūrintis medikas per daug gerai žino gimdymo sėdmenine pirmeiga rizikas ir galimas komplikacijas. Jam gali būti labai sunku susilaikyti nuo noro kuo greičiau ištraukti vaikutį ir išeiti iš šios įtemptos ir nerimą jam keliančios situacijos. Tačiau būtent kantrybė ir laukimas gali padėti išvengti traumų ir sužeidimų gimdymo sėdmenine pirmeiga metu. Ir būtent visu kūno svoriu prispaustos, neveiklios gimdymą priimančio mediko rankos gali būti raktas į sėkmingą gimdymą.
Tokia pagalba gimdymo metu reikalauja didžiulio pasitikėjimo Dievu, evoliucija ar tiesiog pačiu gimdymu, didžiulės kantrybės ir išminties. Ir drąsos leisti įvykiams tekėti sava vaga. Nesikišant ir nevadovaujant. Gimdyti leidžiant vieninteliam tikram gimdymo ekspertui – per milijonus metų ištobulintam gimdančios moters kūnui. O gimdymą prižiūrinčiam medikui liekant pasyviu proceso dalyviu.
Tolesniems tyrinėjimams apie sėdmeninę pirmeigą:
- Netrukdomo (hands off) sėdmeninės pirmeigos gimdymo nuotraukos:
- Mervi nupasakotas sėdmeninės pirmeigos priėmimo būdas paveikslėliais:
- Dabartiniai sėdmeninės pirmeigos priėmimo metodai vizualiai:
- Gimdymų sėdmenine pirmeiga Lietuvoje statistika:
- Gimdymo sėdmenine pirmeiga saugumas:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą