Įsivaizduokime statistinę nėštukę. Ji ramiai sau storėja. Tikriausiai stengiasi truputį sveikiau gyventi, bet kartkarčiais papiktnaudžiauja saldumynais. Ji skaitė, kad nėščiosioms reikėtų mankštintis, bet dėl didėjančio pilvo ir atsirandančių judėjimo subtilumų vis daugiau laiko praleidžia namuose, o gal net lovoje... Kartkarčiais pasinaudoja savo padėtimi ir nusiunčia vyrą kur nors, kur lengvai galėtų nukeliauti pati, kad jis nupirktų ką nors, ko jai visai nereikia...
Ši statistinė nėštukė skaitinėja „supermamas“ ir renkasi ligoninę ar net konkretų gydytoją, su kuriuo gimdys. Ir dažniausiai galvoja, kad jos darbas yra išnešioti mažiuką ir prasidėjus sąrėmiams saugiai nuvykti į ligoninę. O tuomet jau viskas bus gerai. Išsirinktas gydytojas bus šalia jos ir pasirūpins, kad jos gimdymas vyktų sklandžiai, greitai ir neskausmingai. Šis atsakingas gimdymo profesionalas pasakys kur atsigulti, kaip kvėpuoti ir kada stumti. Jis padarys viską, ką reikia, kad vaikas gimtų sveikas. O jeigu kas nors susikomplikuotų – tuomet brangiausia įranga ir kvalifikuotų medikų komanda viską išspręs.
Deja, mūsų statistinė nėštukė nėra visai teisi. Jokia naujai įrengta ligoninė, jokia brangi įranga ir jokie kvalifikuoti profesionalai negali šimtu procentų užtikrinti, kad gimdymas baigsis sėkmingai. Remiantis 2012 metų statistika, per metus Lietuvoje maždaug trys moterys miršta dėl komplikacijų, susijusių su gimdymu . Daugiau nei šimtas naujagimių gimsta negyvi arba numiršta per pirmąją savaitę po gimimo. Kodėl taip nutinka? Kas yra už tai atsakingas?
Statistinei nėštukei atsakymas aiškus. Jeigu moteris gimdo ligoninėje, tai už jos ir kūdikio sveikatą bei gyvybę atsako gimdymą priimantys medikai. Viena iš mano komentatorių taikliai pastebėjo: „Kiek girdėjote naujagimių ar vaikų mirčių atvejų, kuomet tėvai susitaikė su netektimi ramiai – pas mus vaikai ir, beje, šimtamečiai senukai, miršta ne dėl ligos ar neišvengiamų komplikacijų, o dėl gydytojų kaltės.“ Bet ar tikrai už kūdikio bei mamos sveikatą ir gyvybę atsakingas gimdymą priimantis medikas?
Medicininė norma
Yra toks įdomus dokumentas, kuriame kalbama apie atsakomybę. Vadinasi jis „Lietuvos medicinos norma MN 64:2008“ ir nusako gydytojo akušerio ginekologo teises, pareigas, kompetencijas ir atsakomybę. Jame gydytojo atsakomybė apibrėžiama taip: „Gydytojas akušeris ginekologas už padarytas klaidas, aplaidumą, netinkamą jam priskirtų funkcijų atlikimą ar bioetikos reikalavimų pažeidimą, taip pat už pareigų viršijimą atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.“ O viena iš gydytojo akušerio ginekologo pareigų yra „taikyti Lietuvos Respublikoje tik įteisintus tyrimo, diagnostikos ir gydymo metodus“.
Ką visa tai reiškia paprasta žmonių kalba? Už ką atsako ir už ką neatsako gimdymą priimantis gydytojas? Pateiksiu pavyzdį. Jeigu Lietuvos Respublikoje būtų įteisinta spartietiška metodika kišti ką tik gimusius naujagimius į ledinį vandenį, tai akušerio ginekologo pareiga būtų šį „gydymo metodą“ pritaikyti. Ir gydytojas būtų atsakingas ne už sušaldyto naujagimio sveikatą ar gyvybę. Jis būtų atsakingas už tai, kad naujagimis tinkamai ir numatytam laikui būtų panardintas į nustatytos temperatūros vandenį. Ir tai jis turėtų padaryti pagal protokolą, be klaidų. O štai gydytojas, nusprendęs vietoje šalto vandens vonios vaiką atiduoti į šiltą mamos glėbį, rizikuotų būti teisiamas už netinkamą jam priskirtų funkcijų atlikimą.
Sakysite, pavyzdys prasilenkia su realybe? Taip, jūs teisūs. Bet šis pavyzdys puikiai iliustruoja tai, už ką yra ir už ką nėra atsakingas gimdymą priimantis medikas. Visa laimė, mes nesame laukiniai ir tokių radikalių metodų netaikome. Visi mūsų medicininiai protokolai yra pagrįsti naujausiais tyrimais ir yra sukurti tam, kad būtų išsaugotos gyvybės ir užtikrinta gera pacientų sveikata. Bet ar taip ir yra?
Dabartiniai protokolai
Jau esu rašiusi apie naujagimių gaivinimo protokolą, reikalaujantį netrukus po gimimo nukirpti naujagimiui deguonį tiekiančią virkštelę, kad būtų galima pradėti deguonį tiekti dirbtinai ventiliuojant naujagimio plaučius. Ir, kad ir kaip nelogiška nutraukti vieną gyvybę užtikrinantį mechanizmą, kol nepradėjo veikti kitas, to reikalauja protokolas. Ir mediko pareiga yra šį protokolą vykdyti.
Yra ir daugiau netobulų medicininių protokolų pavyzdžių. Štai, tarkim, kokia nors gimdyvė natūraliai fiziologiškai pagimdytų per 20 valandų, o ligoninės protokolas numato, kad pirmakartės gimdymas turėtų trukti 14–18 valandų. Tokiu atveju medikas privalo padaryti viską, kas jo galioje, kad moteris pagimdytų per protokolo numatytą terminą. Toks gimdymas tikriausiai bus skatinamas. Nepaisant to, kad gimdymo skatinimas yra rizikingas tiek gimdyvei, tiek kūdikiui.
Analogiška situacija yra su cezario pjūviu dėl įsčiose sėdinčio vaikučio. Kūdikiui gimti natūraliais takais yra geriau nei darant cezario pjūvį. Tačiau sėdmeninė pirmeiga padidina gimdymo komplikacijų tikimybę. O sėdmeninė pirmeiga yra viena iš cezario pjūvio operacijos indikacijų. Medikas, leidžiantis moteriai gimdyti sėdintį vaikutį natūraliais takais, rizikuoja, kad komplikacijų atveju bus apkaltintas netinkamu funkcijų atlikimu. O štai cezario pjūvį atlikęs medikas bus padaręs viską pagal patvirtintą metodiką. Net jeigu ši nebūtina operacija moteriai taps komplikacijų ar net mirties priežastimi.
Ir štai medikai, saugantys savo darbo vietą ir savo turtą (nes pralaimėto teismo atveju medikui tektų atlyginti padarytą žalą iš savo kišenės), yra verčiami pamiršti žmogiškumą, pamiršti pacientą ir aklai vykdyti protokolus. Net jeigu patys jiems nepritaria.
Informuotas pasirinkimas
Tai ką daryti moteriai, kuri nenori būti skatinama ar operuojama, jeigu tai nėra būtina jos ar kūdikio gyvybei išgelbėti? Ką daryti medikui, kuris nori leisti moteriai pagimdyti natūraliai, bet patvirtintos metodikos spaudžia jį pradėti kištis į natūralią gimdymo eigą? Išeitis yra. Ji vadinasi „informuoto paciento sutikimas“ ir leidžia apsaugoti moterį nuo nebūtinų intervencijų, o mediką apsaugoti nuo teismo tuo atveju, jeigu kiltų komplikacijų. Moteriai tereikia pasirašyti gimdymo dokumentuose, kad ji nesutinka būti skatinama arba operuojama ir niekas prieš jos valią to padaryti negalės. Bent jau Lietuvoje.
Bet ką reikštų toks įrašas gimdymo istorijoje? Tai reikštų, kad moteris prisiima atsakomybę už savo sprendimą ir už savo gimdymą. Ir tai yra normalu. Gimdymas yra natūralus fiziologinis procesas, o ne medicininė procedūra. Ir už gimdyvės organizmo „klaidas“ medikas nėra ir negali būti atsakingas.
Bet ar visiems tinka toks atsakomybių pasiskirstymas? Ar statistinė moteris sutiktų taip raštiškai prisiimti atsakomybę už savo gimdymą? Ar tai sutiktų padaryti statistinė straipsnių apie gimdymą namuose komentaruose piktažodžiaujanti moteris? Juk dažnas komentarų motyvas skamba maždaug taip: „Gimdykite nors ir tvarte, tik paskui nekaltinkite medikų, jei kas nors komplikuosis.“ Tarsi gimdant ligoninėje dėl visų komplikacijų kaltinti medikus galima. Ką tai sako apie gimdymo namuose kritikų atsakomybę?
Kitoks požiūris
Esu girdėjusi ir visiškai kitokį požiūrį į gimdančios moters atsakomybę. Viena namuose gimdžiusi mama yra sakiusi, kad gimdymo metu ji yra atsakinga už save ir už ateinantį kūdikį. Tai labai daug atsakomybės. Ir šiuo įtemptu metu ji negali būti atsakinga dar ir už gimdyme dalyvaujančius medikus. Už jų įpročius, jų baimes, jų tvarkas. Todėl ji renkasi gimdyti be medikų pagalbos.
Įdomios mintys, ar ne? Šis brandžios ir išsilavinusios moters išsakytas požiūris galbūt yra kitas kraštutinumas. Galbūt čia galima įžvelgti pasitikėjimo medikais ar visa medicinos sistema stygių, galbūt per didelį pasitikėjimą savo jėgomis. Bet tikrai ši moteris nestokoja atsakomybės.
Jeigu atsakomybė tarp medikų ir mamų pasiskirstytų būtent taip, kaip sako ši moteris, tuomet vien atvažiuodama į ligoninę moteris turėtų prisiimti atsakomybę ne tik už savo organizmą, bet ir už viską, kas bus daroma su jos gimdymu ligoninėje ir už visus to padarinius. Tai tarsi ekstremalūs amerikietiški kalneliai atrakcionų parke. Jeigu nusiperki bilietą ir laisva valia įsėdi į šį atrakcioną, tai pats ir esi atsakingas už tai, kaip jausiesi po pasivažinėjimo. Galima burbėti, kad kalneliai per statūs, posūkiai per staigūs ar greitis per didelis. Bet jeigu bėgiai nesulūžo, apsaugos nesuplyšo ir neįvyko jokių kitų akivaizdžių techninių gedimų, už jūsų savijautą nusileidus būsite atsakingi tik jūs patys. Net jeigu jus supykins. Net jeigu besileidžiant jums sustos širdis.
Palyginimas ir vėl tendencingas, sakysite? Taip. Tačiau pasižiūrėjus į medikų atsakomybę viskas labai panašu. Tol, kol viskas daroma pagal taisykles, už rezultatą medikas neatsako. Net jeigu rezultatas yra blogas. Net jeigu tos taisyklės yra blogo rezultato priežastis. Už šį pasivažinėjimą ligoninės „kalneliais“ atsakingas yra pats „keleivis“ – pacientas. Nes jis į šį atrakcioną įsėdo laisva valia.
Tad ką gi gali padaryti atsakinga moteris, kad jos gimdymas būtų kuo sklandesnis, su kiek įmanoma mažiau intervencijų? Ji turi pasiruošti gimdymui. Ji turi suprasti, kad pagimdyti vaiką yra jos, o ne gydytojo darbas. Šiam darbui reikia pasiruošti tiek fiziškai, tiek ir morališkai. Moteris turi turėti pakankamai žinių apie gimdymo fiziologiją, dažniausiai taikomas intervencijas ir jų naudą bei riziką. Apie tai, kokie kalneliai ir posūkiai jos gali laukti. Kad atėjus laikui galėtų atsakingai priimti teisingus sprendimus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą